bankasVisos banko paskolos ir investicijos yra vadinamos banko kreditu. Banko kreditas sudaro banko balanso aktyvus (pajamas duodančius), t.y. visų aktyvų suma minus grynieji pinigai ir rezervo sąskaitos.

banko kreditas yra lygus banko indėliams iki pareikalavimo, santaupoms ir terminuotiems indėliams minus taikomi rezervai, priklausantys nuo indėlių. Tai yra tikslu, jeigu ignoruosime kapitalo sąskaitą. Kol kapitalo sąskaita nėra reikšmingai susijusi su paskolų šaltiniais, tol analizuojant galima į ją nekreipti dėmesio.

Ši sąveika leidžia vystyti kitą multiplikatorių – banko kredito multiplikatorių. Banko kreditų pakitimai priklauso nuo pinigų bazes pakitimų.

Banko paskolos yra banko klientų skolos, kurios naudojamos komercinėms priemonėms, nekilnojamam turtui įsigyti, vartojimui. Paskolos gali būti suteiktos tiesiai skolintojui, jas naudojančiam investicijoms ir vertybiniams popieriams, išleidžiamiems nebūtinai reguliariai bendraujant su banku. Vertybiniai popieriai gali būti išleisti valstybės, vietinės valdžios, iždo ar privačių kompanijų. Tipišką banko paketą sudarytų apie 60% paskolų ir 20% investicijų.

Banko kredito multiplikatorius pasako tik apie kiekybę, bet nieko nesako apie banko kredito komponavimą. Tačiau būtent komponavimas gali būti labai svarbus ekonomiškai. Iš esmės imant, ekonomistai mano, kad paskolos sunaudojamos greičiau negu investicijos. Taip, tikrai komercinės priemonės, vartojimui skirtos paskolos grįžta padidėjusių pajamų pavidalu greičiau negu investavus j iždą, pavyzdžiui, obligacijas. Todėl banko kreditų koncentravimas paskoloms labiau skatina vartojimą negu banko kreditų koncentravimas jo paties investicijoms. Negana to, banko paskolų mažinimas didinant savo paties investicijas gali turėti neigiamą poveikį ekonomikai, jos aktyvumui. Tinkamas paskolų ir investicijų komponavimas yra susijęs su paskolų grąžinimu ir rizika. Tie, kurie valdo banko kredito paketą, svarsto, kuri jo dalis – paskolos ar investicijos turės daugiau pranašumų ir trūkumų. Vienų bankų pakete dominuoja mažesnis likvidumas ir didesnis pelningumas, kitų atvirkščiai – saugumas ir ne tokios pelningos investicijos. Dažniausiai tai derinama su esamos rinkos sąlygomis, todėl banko elgsena ir priklauso nuo jų. Pavyzdžiui, tos sąlygos galėtų paskatinti daugelį bankų keisti kredito paketus: mažinti paskolas, o didinti investicijas.

Ekonominė depresija, recesija ir pinigų stygius gali sukelti didelį pavojų bankams paskolų teikėjams, jeigu jų paketas buvo skirtas vien paskoloms.

Komerciniai bankai gali sukurti indėlius iki pareikalavimo, kadangi šiai finansinei struktūrai būdingi du pagrindiniai bruožai:

  1. Bankai laiko tik dalį savo indėlių grynųjų ir rezervų sąskaitose
  2. Indėliai išlieka daugiausia bankų sistemoje.

Todėl turimi rezervai gali atitikti daugelio bankų dalinius poreikius.

Iki šiol nebankiniai finansiniai tarpininkai neturėjo šių charakteristikų ir netgi stokojo galimybės kurti pinigus. Daugelis kitų skolinimo institucijų negali kurti čekinių sąskaitų, jos gali skolinti tik iš taupytojų sukauptus pinigus. Be to, tie pinigai nepatenka į bankų sistemą. Tai mažina jų likvidumą ir jų galimybes atitikti vartotojų poreikius.

Kai kurios taupymo ir paskolų asociacijos bei kreditų unijos pradeda teikti įvairesnes finansines paslaugas. Ir tai pinigų pasiūlos reguliavimo procesą daro sudėtingesnį. Atsiradus daugybei naujų turto formų, pinigų politikos kūrėjai privalo atidžiau sekti grynuosius pinigus, visus čekinius indėlius, santaupas, terminuotus indėlius ir visas depozitines institucijas, taip pat ir pinigų rinkos fondų akcijas.