Šiuolaikinės valstybės, imdamosios viešųjų socialinių programų arba išleisdamos milžiniškas sumas gynybos reikalams, dažniausiai nebegali kompensuoti savo išlaidų mokesčiais gaunamomis pajamomis. Jei kuri nors vyriausybė ketintų verstis vien mokesčiais, ji turėtų nustatyti didelius mokesčių tarifus, siekdama gauti reikiamų pajamų, o tai neišvengiamai sukeltų žmonių nepasitenkinimą, sutrikdytų gamybą ir atsirastų vidaus neramumų pavojus.Valstybėms paprastai nesudaro sunkumų rasti kas paskolins joms pinigų. Dažniausiai skolinamasi išleidžiant obligacijas - vertybinius skolos popierius.

Todėl dauguma vyriausybių, kai jos turi apmokėti savo padidėjusias išlaidas, skolinasi dalį lėšų. Kainų kilimo sąlygomis vyriausybei, tai gali išeiti į naudą, taip teigia www.kreditus.lt ekspertai. Palūkanos už tokias paskolas būna fiksuotos, ir mokėjimai skolintojams sudaro mažesnę nacionalinių pajamų dalį, negu sudarytų pasiskolinimo momentu.

euro daug

Šiuolaikinės vyriausybės naudoja sveiką principą — pastovios ir nuolatinės išlaidos turi būti finansuojamos pajamomis iš mokesčių, o ypatingos išlaidos, tokios kaip šalies išvystymo, įmonių nacionalizavimo arba specialių; gynybinių programų finansavimas, turi būti kompensuojamos trumpalaikiu įsiskolinimu arba ilgalaikėmis paskolomis.

Trumpalaikė paskola, kaip rodo pats pavadinimas, yra tokia paskola, kuri grąžinama po neilgo laiko, pavyzdžiui, po trijų; mėnesių, o  ilgalaikė paskola —  po kelių  ar net keliolikos metų.

Spręsdama, kokią iš tų formų panaudoti, vyriausybė turi orientuotis į to momento situaciją. Trumpalaikės paskolos (kartais vadinamos nekonsoliduota skola) yra tinkamiausios, kai palūkanų norma didelė, nes valstybei būtų nenaudinga imtis ilgalaikių įsipareigojimų (konsoliduotos skolos) didelėmis palūkanomis, kai yra tikimybė, jog vėliau jos sumažės. Kai palūkanų norma maža, reikėtų pasinaudoti proga ir išleisti ilgalaikes paskolas, kurių lėšomis būtų atlyginamos skolos, padarytos esant didelei palūkanų normai. Paprastai nėra sunku išplatinti ilgalaikių paskolų obligacijas mažos palūkanų normos metu, nes tokiais laikotarpiais investuotojai negali rasti paklausos savo pinigams, o paskola valstybei — visada ilgas ir garantuotas pinigų įdėjimas.

Svarbus ir reikalavimas, kad šalies nekonsoliduota skola nebūtų per didelė palyginti su konsoliduota skola. Didelis pavojus, slypintis nekonsoliduotoje, arba plaukiojančioje, skoloje, yra tai, kad ji gali tapti nevaldoma; vyriausybė gali lengvai naudotis prieinamais ištekliais pinigų rinkoje ir galop pasijusti apkrauta didžiulėmis skolomis, kurias turi sumokėti per labai trumpą laiką.

Norint suvokti naštą, kurią uždeda šaliai didelės valstybės skolos (vadinamasis bendras viešosios valdžios įsiskolinimas) egzistavimas, reikia daryti skirtumą tarp paskolų, kurias valstybė gavo iš užsieniečių, ir paskolų, gautų iš tos valstybės piliečių.

Kada paskolos gaunamos iš užsienio, tada pasiskolinusi vyriausybė turi mokėti kitų kraštų žmonėms ne tik palūkanas už paskolas, bet, pradėjus grąžinti pačią paskolą, ir pasiskolintą sumą; tuos mokėjimus gaunantys žmonės, t.y. kreditoriai, gali naudoti gaunamus pinigus prekėms Ir paslaugoms iš pasiskolinusios šalies įsigyti. Jei pasiskolinusi šalis panaudojo paskolas sukurti daugiau gamybinių fondų (tarkime, nutiesė geležinkelį), tada ji galiausiai išlošia. Jei taip nebuvo, užsienio paskola — gryna našta, pavyzdžiui, jei paskola panaudota tokiems negamybiniams tikslams, kaip karui ar vidaus perversmui finansuoti.

Kitokia padėtis susidaro, kai vyriausybė skolinasi iš savo piliečių, nes tada jos mokėjimai obligacijų laikytojams tiesiog reiškia, kad šalyje perskirstomos pajamos. Gauti iš mokesčių mokėtojų pinigai pervedami obligacijų laikytojams, galbūt tiems patiems žmonėms, bet visgi dažniau pinigai pereina iš vienos grupės kitai, pavyzdžiui, iš tuo metu dirbančių žmonių tiems, kurie jau išėjo į pensiją.

Tačiau negalima teigti, kad vidaus skola, susidariusi panaudojant pinigus negamybiniams tikslams, pavyzdžiui, karui, niekuo nekenkia. Pirmiausia, ginklų gamybai panaudoti ištekliai galėjo būti skirti namams, tiltams, ligoninėms ir t.t. statyti. Vadinasi, šiuo atveju dabartinė ir būsimos kartos negavo tos naudos, kurią galėjo gauti. Antra, vyriausybė, turėdama mokėti dideles palūkanas iš kasmet mokesčiais surenkamų pajamų, gali nebepajėgti pakelti apmokestinimo lygio tiek, kad užtektų ir palūkanoms. Ji privalės sumažinti savo išlaidas, galbūt ir socialinėms paslaugoms, o tai galop nuskriaus visą visuomenę, o ypač darbo žmones.